Bet tai kaip aš džiaugiuosi, kad turiu nuostabią gamtos dovaną – lengvą ir impulsyvų charakterį.
Na… gal tai ir negerai, jei žiūrėt į žmogų kaip į kokią plytą, iš kurių susideda valstybė ir kiekviena plyta turi būti savo vietoje, atlikdama savo vaidmenį ir taip toliau, ir lialialia, ir visi tokie teisingi, laimingi ir susikibę už rankų į darnią bendruomenę, tvirtą kaip kinų siena ir aukštą kaip kranas, kurių dabar pilnas Vilniaus centras.
Plytos nuobodu, užtat turiu puikų laiką skaitydama visokius skundus. Ajajajai laiką pakeitė. Nu tai daroma nuo 19 amžiaus, kad po industrinės revolution rūkstantys fabrikai sutaupytų elektros. Tik todėl iki šiol sukiojam laiką – palaikom tradicijas. Mes juk mėgstam tradicijas ir tuo didžiuojamės, ar ne ?
Laiką pakeitė…. užtat ir vėl anksti ryte televizoriuje matau Sysą su diedo morozo barzda ir jis ir vėl varo klaikias demagogijas apie progresinius mokesčius a la LSDP . Šlykščios demagogijos nukreiptos į rinkėją, kuris uždirba 300 eur, tačiau nekenčia visų, kurie uždirba bent 600 eur. O jau 1000 eur ar daugiau tai tik buržujai uždirba. Buožės. Buožė dar blogiau už „emigrantą“, nes buožė kažkur šalia kaip gyvas priekaištas. Apmokestint tokius išsišokėlius. Aš puikiai pamenu jų teorijas apie pensijų fondų nacionalizaciją. Ir vėl. Aš noriu galvoti, kad tai nėra tipinis socdemų rinkėjas, čia gal arčiau Darbo partijos. Sorry, žodžio „darbas“ juk nereikia rašyt iš didžiosios.
-Išgraužk, tau nesigaus – sakau televizoriui.
Net jei jūsų darbas prasideda paryčiui, atsukus laiką dar kokias 2 savaites važiuojant ryte į darbą bus gan šviesu. Vėliau vėl tamsu, kaip ir popiet, važiuojant namo. Bet aš vis tiek myliu savo šiaurę.
Šviesu ir kažkodėl pilna tokių , kurie mano, kad važiuoti antra juosta „neviršijant greičio“ pirmai juostai esant tuščiai – visiškai normalu ir gal netgi padoru. Tolygiai lenkiu juos visus pirma juosta. Prie šviesoforo žiūriu į veidrodėlį ir matau kaip atvažiuoja antraeilininkai. Šalia mašinoje sėdi moteriškė ir pasišlykštėjimo perkreiptu veidu žiūri į mano pusę. Akivaizdu, kad jai labai nepatinka mano mašina ir jai labai nepatinka tokį ankstų rytą toje mašinoje sėdinti puikios nuotaikos aš.
O čia prasideda smagumas – mane visada pralinksmina ir įkvepia suraukti, susireikšminimo išvagoti snukiai. Mašinose, maximos eilėse, netgi šiaip gatvėje – ta kančios ir iškankintos svarbos išraiška labai dažnai sako, kad žmogus neturi nuomonės, o ir šiaip nėra linkęs priimti savarankiškus sprendimus. Skundas be žodžių. Visada žiūriu į tokius žmones ir sakau sau – ir man būna tokia nuotaika ir aš suraukiu savo snukį ir lygiai taip pat apgailėtinai atrodai. Mane tai visada pralinksmina. Aš vos pradarau langus ir labai pasigarsinu muziką. Labai jau gera vokiškų mašinų garso izoliacija, nė velnio nesigirdi per uždarytus langus. Kokios čia muziką gali klausyti žmogus, kuris ankstų rytą yra puikios nuotaikos ir atviras pasauliui ? Geros nuotaikos, pasauliui atviri žmonės neretai mėgsta nerimtą, kai kurių požiūriu gal net „prastą“, vienadienę ir nerimtą muziką. Aš nesu išimtis.
Nebūkim nelaimingi ir nepatenkinti gyvenimu. Nebūkim pikti ant vokiškų mašinų. Nesivilkim ant 50 antra juosta, kai pirmoji tuščia. Neperkreipkim veidų išgirdę bumčikus. Išvis nebūkim nuolat susiraukę – tai labai prastas skonis ir gilėja raukšlės. Nebūkim per rimti, tarsi lauktume kad „tuoj tuoj kažkas nutiks“. Taip, tikrai kažkas nutiks, o po to vėl kažkas…. visada kažkas nutinka.
Būkim biški paprastesni, kaip sakydavo mano buvęs kolega, grynas panevėžietis. Come on !
