Žmonės mėgsta spiestis į grupeles ar kokius kitus spiečius.  Va štai FB prieš kokius metus atsirado  grupė „neperku prekių iš Rusijos“ ir viena labai „neabejinga bendruomenininkė“ pažįstama iškart pasigyrė, kad prisijungė.  Tai gerai  – tada parašiau.

–          O tu nesijungsi ?

–          Ne.

–          Kodėl ?

–          Aš niekad neperku, koks tolkas dėl to kažkur atsižymėt ?

–          Tai gi VISI jungiasi….

–          Aš jiems gi netrukdau.

 

Rusiškų prekių aš neperku, yra tik pora išimčių –  labai retai ikrus (žinau, kad labai neoriginalu ir gal net nedvasinga šiais laikais, bet labai skanu) ir  „Zelionaja Marka“ svečiuose pas mano arba vyro pusbrolius. Taip pagalvojus, tai mūsų su vyru pusbroliai  panašūs tarpusavyje.

Rusiškų prekių neperku ne todėl, kad madinga ar kad fobija  kokia būtų…. ne, netgi labai banaliai paminėsiu, kad mano mylimiausi rašytojai yra rusai, bet kitų  RU prekių tai jau ačiū, ne.  Nes yra stipriosios pusės ir silpnosios pusės,  ir  į tai reikia žiūrėt kritiškai bei atsakingai. Dažnai Vilniaus gatvėse sutinku juodą BMW X5, kurio numeris yra  RU55IA ir mane visada tai pralinksmina. Jaučiat, koks savikritiškumas, koks pagarba tikrai kokybei ? Ar įsivaizduojat vokietį, sėdintį TOYOTA ar LEXUS automobilyje su užrašu DEUTSCHLAND  ? O tas rusas taip daro. Ir matyt net nesuvoktų, kad čia juokingo ir iš vis – kas čia ne taip ? Jei savo gerų daiktų neturi, tai gi galima užbrendint ir bus tavo. 

Kažkada, kai tik pradėjau vairuot, buvau mergaitė didelėm  akim su antru Golfu. Taiki ir atvira. Aš ir dabar esu iš tų žmonių, prie kurių nepažįstamieji prieina pasiklausti ar  pasipasakoti  – tikriausiai  skleidžiu ramybę ir pasitikėjimo atmosferą. Du kartus esu išiminėjusi pinigus babytėms iš bankomato.  Viena buvo beveik akla, kita sulaužyta ranka ir jos abi manyje pamatė tą tyrą žmogų, kuriuo galima pasitikėti. Na, iš esmės jos teisios, nes matyt taip ir yra. Kaip ir tie, kurie man pasakoja istorijas… Todėl visiškai nenustembu, kai važiuojant niekada nevėluojančiu traukiniu turtingose Vestfalijos žemėse, įsėdus į metro Londone ar įskriejus į mikriuką Vilniuj kas nors prisėda šalia ir aš vėl išgirstu kokią nors istoriją. Dėl  optimistinio būdo ir šypsenos manęs vengia bambekliai. Jei kokį pusmetį neišgirstu istorijos,  sunerimstu – gal praradau klausytojos formą ?

Nu tai va –  antru Golfu zuidavau po miestą, tvirtai laikydavau vairą ir galvodavau apie pratimus rankoms kaip parkuodavausi Vokiečių gatvėj. Vairo stiprintuvo nebuvo, tad vasarą prisiparkavus labai ribotoje erdvėje,  man apie 10 minučių drebėdavo rankų raumenys. O kai važinėji mašina, tai gi ir benziną pilt reikia. Esu kažkiek kartų esu pylusi Lukoile ir kažkiek – Statoile. O tada  paskaičiavau kiek kuro man reikia, koks kainų skirtumas ir  paaiškėjo, kad jei pilčiausi tik Statoile, tai per mėnesį  išleisčiau 5 LT daugiau. Tai buvo seni laikai, praeitas šimtmetis,  benzinas pigesnis, o aš baisiai taupanti studentė.

Juk jūs sumokėtumėt 5 Lt / mėn., už tai, kad jums mažiausiai 4 kartus / mėn.  nesugadintų nuotaikos ? Aš mokėjau ir manau tai labai nebrangu. 

Ir kuo gi jau  toks baisus tas Lukoilas ? Rėkiančiomis operatorėmis rūgščiais veidais. Viskas vyko dar 1997 metais, kaip yra dabar aš nežinau. Eilinė Lukoilo operatorė pamačius mane visada susiraukdavo ir pakeldavo toną 2-4 pakopom.  Lygiai taip pat kaip tai daro viena NAŠARAŠA herojė iš Ivanovsko ar kokio ten nuotakų miesto. Tos scenos tai kažkoks dejavu iš senųjų Lukoilų… apstulbau pamačius. Vėliau kiek teko susidurt su žmonėmis iš Rusijos gilumos, tai pakeltas tonas dažniausiai yra laikomas solidumo, rimtumo ir pasitikėjimo savim ženklu ir tai yra normalu, tik man kažkas nepatinka.  

Kaip sako kolega,– pradžioj gerai užrėki, o tada jau gali normaliai šnekėt. Gal. Gal taip ir reikia. Galbūt. 

Bet kai aš esu LT, aš nenoriu pakelto tono ir rėkiančių piliečių. Rėkiantys piliečiai primena mano vaikystę vienoj keistoj šaly, kur šokoladiniai sūreliai būdavo atvežami sykį į savaitę, jokiose parduotuvėse nepardavinėdavo mažų lėlyčių mergaitėms, surinkinėjant vaikiškus konstruktorius reikėdavo tėvelio plaktuko, o  pardavėjos  rėkdavo ant pirkėjų.  Kai pardavėja rėkdavo, aš žiūrėdavau į „Paršiukus Čiukus“, kurie visada būdavo padėti prie kasos ir buvo vienas gražesnių vaikui daiktų tų laikų parduotuvėje.

Mano vaikystė buvo puiki nes turėjau puikią šeimą ir daug puikių draugų, bet tos visuomeninės  pilkumos ir piktumo nepasiilgau. Agresijos ir visuotinio pakelto tono nepasiilgau. Ką ten nepasiilgau, kartais ateina mintis, kad va kaip gerai, kad nauja karta užaugo ir mūsų vaikai auga ir augs ne pilkumoj, kur gerbiamas pakeltas tonas.