Mūro miško pasakos
Negaliu kaip ima miegas… ir ne tik dėl oro. Kasmet tokiu metu, kai vasara persirita į antrą pusę, kai žalia ima įgaut kitą atspalvį, kai musės zyzime ima girdėtis tingulys, kai ryte atrodo, kad kažkur už kalnelio ar už tų daugiaaukščių slepiasi rūkas, kai paukščių jaunikliai nebesiskiria nuo suaugusių ir kraipydami galvas ilgesingai žiūri aukštyn, kai miestas maloniai ištuštėja ir nurimsta, kai […]
Yra toks dalykas, kuris mane užknisa dar nuo tų laikų kai buvau maža mergaitė didelėm akim. Tai ai va – aš niekaip nesuprasdavau kodėl mano mamą ir močiutes labai neramindavo „ką žmonės pasakys“ kokiu nors klausimu. Tvarkoj,nesam asocialūs, kritika mus stiprina ir veda pirmyn, bet tiek tada tiek dabar keisčiausia būdavo tai, kad domindavo ne kokio suprantančio ar bent […]
– NE IR EIK TU NA… – rėkia pavargęs graikas eurobiurokratui kieta marškinių apykakle ir susirūpinusiu veidu. -Kaip tai ? Juk tokia tvarka, aš niekur neturiu eit, jūs pasitikslinkite kokia tvarka ! – nieko nesupranta biurokratas. Kelis metus per TV kartais pamatydavom reportažą iš tokių „derybų“. Vėliau abu tonai kiek sušvelnėja, nors pokalbio esmė nepasikeičia, visi šypso, spaudžia rankas ir susitaria pakalbėti […]
Kai važiuoju Narbuto kalnu aukštyn arba žemyn visada galvoju, kad ši gatvė – kalnas puikiai atspindi mūsų, vilniečių, požiūrį į tvarką, apgalvotus sprendimus, atsakomybę, ilgalaikes perspektyvas miesteičiams… na ir beveik viską ką mes galvojame ir ko norime iš savo miesto. Pirmiausia tai perėja, kurioje mažiausiai kartą į metus yra kas nors suvažinėjamas matyt visą mano gyvenimą, t.y. jau gerus 30 metų. Gatvė […]
