Pradėjus dirbti nuo ankstaus ryto  ir  važiuoti  į darbą su antrąja banga (na, „pirmoji banga“ tai šiukšlių surinkimas, autobusų vairuotojai, sandėlių bei bazių darbuotojai ir  žinoma bandelių kepėjai), aš nustojau sapnuoti.

Anksti keltis yra smagu, bet geras jausmas trunka labai trumpai – tik kokių porą valandų. Kažkada buvau bandžius bėgiot ar sportuot ryte – tada gerumas dar labiau sutrumpėdavo – iki valandos. Gera, kol atsikeli ir važiuoji bundančiu miestu – gėriesi tekančia saule, žėrinčiais stikliniais pastatais, parūkavusiu Gedo kalnu, bundančiu miestu. Anksti ryte vairuotojai draugiški ir greiti… viskas yra kiek kitaip. Bet anksti kėlus, jau kokią 10 valandą ima neišvengiamai imti miegas ir su juo kovoju iki kokios penktos popiet, kol nubundu pirkdama maistą vakarienei prekybos centre, kurių beje neboikotuoju. Neboikotuoju, nes neperku ko man nereikia, taip pat neperku nesezoninių daržovių ir vaisių. O sezoninius perku, nes jie tuo metu kokybiškesni. Bet tai žiauriai neįdomu.

Tad  ne apie tai. Po gerų metų pertraukos susapnavau sapną. Sapnavau, kad viešiu puikioje senoviškoje pilyje. Taip,  mano sąmonei ir pasąmonei neišvengiamą įspūdį padarė „Games of Thrones„, nors  gal ir nebūtinai.

Viešiu raudonoje senoviškoje pilyje ir jaučiuosi puikiai. Feeling Wow.  Žiūriu nuo dantytos pilies viršūnės ir matau neaprėpiamus žydinčių pienių laukus. Pilis raudona, laukai ryškiai geltoni – jei nebūtų sapnas, geltų akis nuo kontrasto.  Pasigrožiu ir lekiu laiptais žemyn. Sapnuose visada esu patogiai apsirengusi – jokių tų senovinių klaikių plačių suknelių ir panašiai. Kaip gerai, kad negimiau tais laikais, kai kitokių rūbų nė nebuvo (nors drabužiai matyt būtų buvusi mažiausia problema…). Lekiu laiptais  apsiavus auksiniais Goex sportbačiais, kurie tarsi limpa prie akmeninių laiptų ir aš darausi panaši į geimo personažą.  Kiek žemiau pirmo aukšto, „pusrūsyje“, įsikūrusi raštinė raudonomis sienomis, kurioje sėdi raštininkas užsimetęs ožkenos kailį.  Aš tiksliai nežinau kaip atrodo ožkena, tačiau mano įsivaizdavimu tai turėtų būti ožkena. Šilta, zvimbia musė, daug senų knygų, auksu siuvinėtų detalių, sunkių audinių ir dulkių. Raštininkas kalba daug ir lėtai, jo tonas pretenzingas kaip kažkurio mokytojo iš mano vaikystės. Man visiškai neįdomu ką jis kalba, tiesiog žiūriu jam į akis ir šypsau.  Nes esu maloni ir taktiška, moku bendrauti su žmonėmis, jaučiuosi puikiai ir man visiškai neįdomu.

Stoviu ant laiptų, žiūriu pro langą į geltonus laukus ir matau, kaip jie ima artėti. Milžiniškos pienių  nuošliaužos   slenka link pilies. Oras giedras ir skaidrus, dangus žydras iki skausmo, ryškiai geltoni ir prisirpę pienių žiedai virpčioja slinkdami. Sapne gali matyti tiek daug ir viską iškart. Aš aiškiai matau pienių žiedus lauko gale, matau kaip žemei slenkant blizga nektaras juose.  Geltoni laukai priartėja, žiedai ima spausti pilies sienas ir šios ima traškėti. Kaip puiku, kad sapne pienės ne kiek nesusigadina, atslenka šviežios ir gražios, ne kiek nesupurvintos ir nesuveltos.  Aš apsisuku ant laiptų ir tyliai, kad nesukelčiau panikos, sakau raštininkui – „Jums skubiai reikia į viršų“. Jis pažiūri į mane, greitai sumirksi ir ima kuistis, tarsi negirdėtų sienų traškesio ir nieko nesuprastų. Būna tokių žmonių, kurie ima elgtis atvirkščiai – sulėtėja kai reikia skubėt ir panašiai.  Nieko negaliu pakeist, todėl imu  bėgti į viršų, lengvai atsispirdama pirštų galais nuo akmeninių laiptų. Taip  gerai tie ergonomiški padai, bet dar geriau kad negyvenu tais sumautais senais laikais. 

Pakeliui pamatau menę su nukrautu stalu ir garuojančia arbata. Įlekiu ir pagriebiu puodelį – nežinia kada dabar pasitaikys išgerti karštos arbatos.  Tai net visai ne puodelis, o stiklinė metaliniame laikiklyje, bėgu aukštyn ir žiūriu į metalinius ornamentus. Galvoju kaip didingai turi atrodyti geltoni laukai ryjantys raudoną pilį.

O aš siurbčiosiu arbatą ir žiūrėsiu. Nežinau kas bus, nežinau ar pienių aukai prarys ir aukščiausią bokštą kuriame sėdėsiu, bet būtinai tai sužinosiu.