Keltis labai anksti yra labai geras dalykas. Kartais tai supranti priremtas aplinkybių, kartais netyčia, bet tai yra gerai bet kuriuo atveju. Kieme vėsu ir dar tamsoka. Aš labai myliu gyvūnus, bet mūsų kieme yra kačių šėrykla. Erdvokas senas kiemas, mini parkelis, vaikų žaidimo aikštelė ir kačių šėrykla. Labai stambus sėdintis katinas atsisuka į mane ir jam ant sprando susimeta kelios riebios raukšlės. Jis žiūri įdėmiai ir kiek lipšniai. Jei būtų dvikojis, tai dabar būtų su treningais, telniažka ir mokėtų keiktis neįtikėtinais daugiaaukščiais. Šitas katinas atrodo pats storiausias iš mūsų kiemo trijulės ir man šiek tiek primena vieną buvusį bendradarbį, apie kurį pagalvojus norisi nusišypsot.
Dabar katinas nebyliai žvilgsniu kovoja su didele varna, kuri čia gyvena nuo neatmenamų laikų. Taip prasidedakiekviena diena.
– Nu, ką tu ? – tyliai sakau aš jam kaip ir kiekvieną rytą. Katinas primerkia akis, taip parodydamas kad aš esu toleruojama dvikojė, matyt vietinės faunos manymu nesu beviltiška. Varna nieko nesako, kaip visada. Aš einu išmesti šiukšlių, o man vos apsisukus grįžt, varna kaip įprastai pasitrauks kelis metrus nuo mano mašinos. Jie abu puikiai žino, kuri mašina yra mano. Jie abu žino, kad aš tuoj tuoj važiuosiu ir manau žino, kada grįšiu ir bent jau varna tai tikrai žino, kuriame bute gyvenu. Ir žino su kuo gyvenu, beti kokia mašina jis važinėja.
Kai dirbau agentūrose ir išvažiuodavau iš namų kai kiti jau ruošdavosi pietaut, ar kaip dabar – išbėgu vos auštant, aš beveik visada susiduriu su šiukšlių mašina. Aš nežinau, gal jie veža šiukšles iš mūsų kiemo keliskart. Didelė šiukšlių mašina, siauruose kiemuose puikiai telpanti ten, kur atrodo tikrai neturėtų tilpti. Aš nežinau ar todėl, kad tai pirmi išėjus iš namų sutikti žmonės, bet tie šiukšlininkai tokie dideli ir žodžio kišenėj neieškantys.
Aš stoviu su šiukšlių maišų ir žiūriu kaip man prieiti iki to konteinerio prie nieko neprisilietus, ypač atsargiai išlaikant atstumą iki šiukšlių mašinos.
– Labas rytas, metam man ! – rėkia man ir plačiai šypso.
Aš irgi šypsau, o mesti reiktų per bjaurios kaimynės Toyota. Kaimynė labai visuomeniška, bendruomeniška, teisinga ir neįtikėtinai visus užknisanti. Jos vyras visada nulydimas užuojautos pilnu žvilgsniu ir man visada kyla daug minčių apie vyrišką orumą ir panašiai. Bet aš ryte būnu tokios tyros nuotaikos, kad man neatrodo juokinga ir smagu, jei šiukšlės išsivers ant tos nelaimingos Toytos. Bjauru būtų ryte rast tokią mašiną.
– Silpnas maišas, išplyš !
– Niekas neišplyš, sakau mesk drąsiai.
Nuo tekančios saulės viskas, net konteineriai ir šiukšlių mašina įgavus auksinį atspalvį ir atrodo kažkaip nekasdieniškai, šiukšlininkas plačiai šypso ir aš metu jam maišą. Maišas skrenda, pakilęs į orą juodas polietilenas saulėje sublizga auksu ir jį iškart nustveria tvirta ranka. Nesiginčiju su žmonėmis, kurie žino ką daro.
– Nu va, sakiau gi ! – aš nusišypsau ir einu į mašiną.
Yra labai smagu važiuoti į darbą garsiai pasileidus muziką. Mano muzikinis skonis prastas, tačiau mašinoj puiki aparatūra. Kodėl kai kurie žmonės galvoja, kad reikia lavinti muzikinį skonį ? O jei aš jo neturiu, ką ten lavinti ? Gal geriau aš palavinsiu tai ką turiu, o ko neturiu, tai ir nelavinsiu.
Aklinai uždarau langą ir labai garsiai pasileidžiu muziką. Pirmoji daina yra puiki.
Baby I’m wasted
All I wanna do is drive home to you .
Rytas paauksuotas. Jie negalvot apie tai, kad važiuoju į darbą, viskas yra puiku. Gal bus gera diena.
