Kai važiuoju Narbuto kalnu aukštyn arba žemyn visada galvoju, kad ši gatvė – kalnas puikiai atspindi mūsų, vilniečių, požiūrį į tvarką, apgalvotus sprendimus, atsakomybę, ilgalaikes perspektyvas miesteičiams… na ir beveik viską ką mes galvojame ir ko norime iš savo miesto.
Pirmiausia tai perėja, kurioje mažiausiai kartą į metus yra kas nors suvažinėjamas matyt visą mano gyvenimą, t.y. jau gerus 30 metų.
Gatvė reikšminga, plati, srauni, kalnas didelis, greičiai dideli – vieni kyla į kalną, kiti lekia nuo kalno. Perėja tokioje vietoje, kur mažų mažiausiai privalomas šviesoforas, o šiaip jau ten prieš kokių 20 metų turėjo būti įrengta perėja virš kelio arba po keliu. Geriau virš kelio, nes visi žinom kaip miegamuosiuose rajonuose nutinka su požeminėmis perėjomis. Miegamieji rajonai, žmonių daug, problema niekur nedingo ir nedings.
Tačiau kur gi… problema sprendžiama kitaip – jau daug daug metų padarytas „apėjimas“ir pėstieji, norintys pereiti gatvę, turi eiti keliasdešimt metrų zigzagais, taip neva tapdami geriau matomi vairuotojams ir kaip naiviai tikimasi – patys geriau pastebėdami atvažiuojančias mašinas. Dalykas geras, bet tikrai netinkamas dideliems srautams, kokie būna piko metu. Pasikartosiu – greičiai dideli, o spiginant saulei, vakarėjant ar stipriai apsiniaukus – matosi ten labai vidutiniškai, jau nekalbu apie lietų ar naktį….
Paprasčiausia čia kaltinti vairuotojus, gal net sudaryti kokią darbo grupę ir priimti nutarimą, kad vairuotojai, nenumetę greičio iki 20 km/h artėdami prie perėjos X gaus nuobaudas. Galima paleisti bendruomeniškų chikenų būrelius susirūpinusiais veidukais, kurie einantiems per gatvę žmonėms dalins atšvaitus ir geltonas liemenes… beje tokiu būdu kažkas rinksis pliusus ir eis į FB , o gal net pas kokią tetutę į laidą pasigirti – mes neabejingi, mums rūpi, mes atkreipiame dėmesį į problemą… !!! Ir ką ? Koks rezultatas ?
O gal geriau ne dėmesį atkreipti, o problemą sykį ir ilgam išspręsti taip, kaip turi būti tokia problema išspręsta mieste, kad visiems būtų patogu ir saugu ?
Kad vairuotojai nespardytų per stabdžius artėdami prie sankryžos, o žmonės po darbo saugiai ir ramiai grįžtų namo ?
Radau ir dalinuosi puikiu paveiksliuku.
Tuos laiptus ant šaligatvio-dviračių tako užmačiau prieš kelis metus eilinį kartą važiuodama pro šalį. Kadangi esu gan išsiblaškiusi persona, tai buvo dar vienas „prieš“ važinėjimui dviračiu mieste. Ten reikia arba žinot apie itin pavojinga kliūtį, arba …. herbas ar skaičius ? Man tai nesiseka lošt, man labiau meilėje sekasi.
Ten turėjo nutikti nelaimė, nes mūsų požiūris toks – aj gal kaip nors, o jei nepastebės tai matyt past kaltas, kad lekia ir nežiūri. O kai nukentėjęs pats kaltas, tai juk nereikia nieko daryt, ar ne ?
Mane pykdo tušti pliurpalai, „dėmesio atkreipimas į problemą“, kurią reikia spręsti čia ir dabar, o ne pirščiukais badyti.
Mane nuvilia tautiečiai, kurie tuo užsiliūliuoja ir apsiraminę linksi galvomis.
Mane siutina žiūrėjimas pro pirštus ir eilinis atlaidumas tinginiams ir broko darytojams. Atleisti, žinoma, reikia, bet tik pabaigus ar perdarius darbą.
O gal man reikia atostogų…. nors kai grįšiu ir vėl intuityviai stabdysiu artėjant prie perėjos Narbuto gatvėje.. tikrai vėl bambėsiu šlykščius žodžius neūkiškiems prisitaikėliams….
