Žiūriu į mygtuką „send“ ir abejoju. Skaitau ir skaitau parašytą laišką, kol ima mirgėti akyse, tada vėl atsidarau prikabintą failą ir vėl skaitau. Tada suabejoju – ar skaitau prikabintą laišką, ar tą kurį paskutinį redagavau – na tą, ramiai gulintį ant desktopo. Tada pykteliu ant savęs ir jau galvoju spausti „send“, bet… nusprendžiu paskutinį (oj, dabar tai jau tikrai tikrai paskutinį) kartą permesti akimis, kad tik nebūčiau ko pamiršusi. Suskamba telefonas. Pakalbėjusi nusprendžiu paskutinį kartą perskaityti laišką, kad būčiau tikrai tikra….
Jums tai nebūna ? Man kartais būna, bet tik tais atvejais, kai siunčiamas laiškas ar pokalbis yra labai svarbus ir aš labai labai noriu, kad pasisektų. Man ką tik taip nutiko siunčiant savo CV ten, kur „tikrai labai labai noriu“.
Kai nėra taip svarbu, aš:
1. Parašau, 2. Peržiūriu ir 3. Išsiunčiu.
Arba 1. Matau prolemą, 2. Paskambinu, 3. Išsprendžiu ar sutariu dėl sprendimo.
Arba 1. Paskambinu, 2. Nerūpestingai ir žaviai paplepu, 3. Sutariu dėl to, dėl ko ir skambinau.
Viskas vyksta sklandžiai, greitai ir dažniausiai – sėkmingai. Bet kai „labai labai noriu“ arba „labai labai svarbu“, tada viskas vyksta lėtai ir sudėtingai… Aš skaitau ir skaitau, perrašinėju, tobulinu, vėl perrašau ir vėl skaitau. Kol ima mirgėti akyse ir aš jau nebežinau ką parašiau, kaip parašiau ir iš vis …. ar reikėjo man tai rašyti ir ten siųsti ? Gal aš persistengiu ? Gal atrodysiu kvailai ? Ką aš čia iš vis sugalvojau ir ar ne per gerai apie save galvoju ?
Ar dėl tokio atidumo, o tiksliau – banalaus perfekcionizmo sekasi geriau ? Nė velnio, man geriausiai sekasi, kai parašau impulsyviai, patikrinu ir …. pirmyn mintie į platųjį pasaulį. O kuo labiau stengiuosi, tuo rezultatas pilkesnis.
Kai darau greitai ir mažiau stengdamasi, viskas vyksta greitai ir gerai. Dažniausiai. O dėl didelio dailinimo mintis praranda gyvumą, tampa tokia nugludinta, nutobulinta, visiems suprantama, kad ima panašėt į plastikinę butaforinę gėlę.
Turiu šitą bėdą. Bet kažkaip tikiuosi, kad ne aš viena ją turiu…. blogiau būtų, jei taip būtų visada. Nors pikčiausia yra tai, kad tai nutinka tada, kai yra labiausiai svarbu. Svarbus laiškas, svarbus pokalbis. Vis laukiu tinkamos dienos paskambinti, o ji kaip neateina, taip neateina… Vis dar nepakankamai tinkama diena, nepakankamai gera, gal šiandien prikimus, šiandien ryte kaimynė mane piktai nužvelgė ir ėmė kažkas bildėt po kapotu, tai viskas aišku – nebus gera diena, tai gal ryt… o gal kitą savaitę. Taip, kitą savaitę bus pats tas. Stebuklingas rytoj ir magiška kita savaitė.
Taip ir bus, tik dar kartą perskaitysiu ką parašiau, patikrinsiu ką prikabinau, o paskambinsiu kai jausiu, kad „šiandien yra TA DIENA“. Tokia diena būtinai ateis… tikrai tikrai ateis…. Reikia tik dar palaukti ir dar sykį patikrinti.
