Kaip neformatas tampa formatu. Barzda.

Seniai seniai, kai buvau maža mergaitė ir dar buvo tarybiniai laikai, vyras su barzda buvo didelė retenybė. Tie vienetai atrodė rūsčiai, o gal aš maža buvau.
Buvo toks krepšininkas Čivilis su barzda, o paauglystėje mes visus tokius dėdes vadindavom „eiguliais“. Dėdė eigulys – barzdyla, suprask…. Išimtis buvo tik Sėkla, kuris buvo tiesiog Sėkla su savo ilga barzda, o ne eigulys.

Robbie Coltrane. Būtent taip aš įsivaizduodavau vaikystėje žmogų su barzda.

Dar buvo matyt hipių laikus menanti liekana – ūsai. Tokie tankūs, dažniausiai prie veido formos netinkantys ūsai, kaip dabar puošiasi Rusijos Federacijos Prezidento atstovas spaudai. Jie tinka mažai kam ir aš niekaip nesuprantu „kaip jų stilistai daleidžia tokius ūsus 21 amžiuje“, bet tada pagalvoju, kad čia žaidimo sovietine nostalgija dalis. Peskovas šitaip aukojasi savo šaliai ir nešioja tuos baisus ryžus ūsus.
Kai studijavau kokiam antram kurse, susitikinėjau su būsimu policininku. Jau tada buvo aišku, kad iš jo gali gautis tik labai blogas policininkas, apie kokius vėliau rodo filmus, bet tuo jaunystė ir žavi, kad nebūtina žiūrėti per rimtai ir visas pasaulis mums po kojom…. Taigi, nors policininkas iš jo turėjo gautis blogas (o gal jis dabar yra labai geras policininkas, nieko nežinau….), bet jis puikiai matydavo kas ko vertas, kas patikimas, kas ne, kas dangsto savo kompleksus ir t.t. Labai gerai orientavosi ir matė žmones būdamas palyginti žalias jaunuolis. Pro jo akis nepraslysdavo kiti būsimi policininkai, kurie gavę pirmą uniformą imdavo uoliai augintis ūsus, kad atrodytų vyresni ir rimtesni. Apibūdinimas buvo labai negražus, bet aš visada atsimenu tuos kelis necenzūrinius žodžius…. Na, bet čia jau į pievas.

Ūsai.

Tai va, netrukus po to į madą atėjo ir laimei iš jos iki šiol neišėjo „trijų dienų“ barzda. Vyras su trijų dienų barzda atrodo neprijaukintas, kiek laukinis, turintis aiškią nuomonę, nors gali dėvėti patį nuobodžiausią klasikinį  kostiumą. Tik nereikia man pasakoti, kad klasikiniai kostiumai gali būti modernūs. Negali, nes jie yra klasikiniai kostiumai, tai yra darbo rūbai, turintys sudaryti rimto, atsakingo, patikimo, nuspėjamo ir solidaus žmogaus vizualą. Jei žmogus su kostiumu, o jei dar per TV pasakė – viskas tiesa. Kostiumai gali būti įmantresni, gali prastesni, gali tikti, gali nelabai, bet tai darbo rūbai. O kelių dienų barzda turi labai galingos magijos. Tikriausiai ta magija atėjusi dar iš tų laikų, kai dar gyvenom urvuose ir daužėmės kuokomis su neandartaliečiais, todėl ji ir yra stipresnė už Prados kainą ir neša žinią – aš Vyras.

Nepasakyčiau, kad man baisiai jau  patinka Javier Bardem, tačiau tokia barzda jam idealiai tinka.

O dabar jau kažkiek metų yra nauja mada – hipsteris su barzda. Nors labai nemėgstu šito žodžio, kaip ir bet kokio skirstymo, daugybė mano pažįstamų patenką į šią kategoriją, bet….. Bet dalis jų yra tiek supanašėję, kad kai pamatai pažįstamą veidą velvetiniu tamsiai mėlynu švarku, rūdžių spalvos kelnėmis, suvarstomais batais, nerūpestingai užmestu šalikėliu, ilga barzda … tada kelias akimirkas galvoji – ar čia mūsų buvęs dizaineris Lukas ? Aj ne, čia gi šitas….. Saulius iš ryšių su visuomene…. ar pala, ne Tadas iš pardavimų ? O aš nesiskundžiu atmintim.
Panašumas tai dar viena, bet yra kitas dalykas – jie atrodo pabrėžtinai taikūs ir romūs. Kažkur pasąmonėje barzda asocijuojasi su pirmykščiais žmonėmis, su veržlumu, energija, drąsa ir įžūlumu. Na, arba su klasikiniais maištininkais Karlu Marksu ir Froidu blogiausiu atveju (čia aš jų netapatinu, tiesiog jie abu su barzdom ir abu seni savo epochos maištininkai). 

Hipsteris su barzda. Dublis 1.

O čia tau štai siurprizas – pabrėžtinai taikus ir labai romus jaunuolis su normalaus ilgio prižiūrėta barzda. Neseniai lėkdama pro žydinčias sakuras susitikau pažįstamą mėlynu velvetiniu švarku, rusvomis kelnėmis, šalikėliu ir su ilga barzda. Geras bičiulis, protingas bičas, smagiai pašnekėjom, bet žiūrėjau į jį ir galvojau – kam jam ta barzda ? Jam netinka ir atrodo … netgi sakyčiau kvailokai. Ar jis jaučiasi vyriškesnis su ta barzda, ar nori pasakyti, kam jam artimos klasikinės vertybės ? Kad labai neklasikinis…. Ar neturi laiko skųstis ? Bet juk taip „nerūpestingai“ susirišti šalikėlį užima laiko , nereikia čia teisintis „neturiu laiko“.

Tai, kas buvo atsvara dabitoms ir turėjo tapti lengvumo, atsainumo simboliu, tapo labai standartizuotu atributu.  Kas nori parodyti savo laisvę nuo vartotojiškos visuomenės, turi atitikti išvaizdos standartą.  O kas nemaloniausia, tai nutiko  daugeliui judėjimų. Pradžioj išskirtinumas, vėliau tai tiesiog  mada ir belieka keli standartiniai atributai. Realiai tai nesiskiria nuo treningų juostelių (nors modernūs marozai jau nešioja kitokius treningus, dažniausiai su atšvaitiniais inkliūzais juostelių vietoje. Tris juostelės – jau oldskūlas), tik tiek kad dažniausiai skiriasi elgesys. Gal net ne dažniausiai, o kartais.  Juk yra pilna ramių, visiškai nepiktybiškų  marozų, kurie padės bėdoje, o treningais jie  puošiasi , nes „tai  patogu, gražu ir taip reikia, nes visi taip daro“.

Na, kaip barzdą augintis –  visi mūsų agentūroj auginasi, vadinasi taip reikia.