Kirai

-Niekur nevažiuosiu, noriu ramiai pasivaikščiot prie jūros. Aš lieku čia ir tikrai sugalvosiu ką veikt – taip ir pasakiau. Tiesiog tingiu gaudyt vėjus ir po dviejų valandų apsimest, kad man dar nė kiek nenusibodo, nepavargau ir dar visai nenoriu valgyt, gert, miegot ir pažiūrėt ką nors youtubėj. Arba pašopint nuotraukas.

Aš gimiau savo laiku, galėjau gal nebent kiek vėliau ir vakariau, bet tai nieko tokio. Myliu civilizaciją, kultūrą, technologijas, o labiausiai myliu internetą. Man varo siaubą žmonės, kurie naudodamiesi naujasiomis technologijomis vapa kaip gerai, sveikai ir laimingai gyveno žmonija pries 100 metų. Būtų smagu juos ten iškomandiruot negrįžtamai.

Kai būni viena laikas teka kiek kitaip, o kai viena guli kopose, laikas …  o kas tada nutinka su laiku ? Žiūriu kaip bangos artėja, kyla, o  tada jų viršūnės pabąla ir  minkštai lūžta. Ne, čia rimtai nėra normalaus vėjo. Aš prisimerkus žiūriu į jūrą pro viksvas ir jaučiu saulė šildo smėlio smiltis man ant nugaros. Tokiu momentu susilieji su smėliu, saulė, vėju ir tampi tokia pat natūralia aplinkos dalele kaip tos šiltos smiltys, besiridenančios  žemyn mano mentimis. Vienoje ir kitoje pusėje tolumoje vaikšto  žmonės. Rugsėjis yra pats puikiausias laikas prie jūros, kai gamta pribrendusi, o minia jau rpaūžusi.

Prie jūros zuja žuvėdro, kirai  ir kormoranai. Kormoranai tokie grėsmingai gražūs, bet net aš negaliu nepastebėt, kad jų daugeja kievienais metais.

Pakrantėje  kiras randa nedidelę plekšnę Skani, balta ir minkšta mėsa po stora oda. Kiras uoliai bado plekšnę snapu, o tada pasiima ir stipriai užsimodamas tranko žuvį į šlapią ir kietą smėlį. Girdžiu kaip jis dirba net per jūros  ošimą. Kartais pakyla į orą ir meta iš kokio metro aukščio. Bet kažkuriuo momentu  žuvis nusileidžia ne ant kranto, o į bangas ir kiras kybo ore nervingai žvalgydamasis į jūrą. Nieko nepešęs nusiledižia ant kranto. Tuo momentu pažeme, o  gal tiksliau pasmėliu,  prie jo priskrenda kitas kiras ir klausiamai žiūri.

– Mačiau kažką pametei, galiu padėt paieškot, – sako Antrasis kiras.

-Ne ne, nieko nepamečiau, tau gal taip pasirodė, – atsako Pirmasis kiras ir nerūpestingai žiūri įkopas.

-Na kaip nori, bet aš pabūsiu šalia, jei kartais prireiktų pagalbos.

-Tikrai nebūtina.

Abu kirai  visiškai ramiai žiūri į skirtingas puses.

Iš vienos pusės ima artėti būrelis žmonių ir aš tada suprantu kad aš ir vėl išsirinkau vietą  „prie akmenų“. Aš nežinau kodėl ir kam, bet jau keli metai matau kaip žmonės renka smulkius pajūrio  akmenis į  krepšius. Gal  apdailai, gal rūtų darželiams, gal kokias mozaikas ar dušinių grindis dėlioja. O gal kas superka. Yra gintaro ieškotojai, bet jiems dažniausiai tenka kuistis dumble. Šiandien ieškodama ramios vietos praėjau didelį dumblyną  pilna ieškotojų. Net sulėtinai ir raginau save – „ nagi, juk kai būtų faina pačiai rast ir nešiotis kišenėj gintaro gabalėlį“. Tačiau kita, gilesnė ir stipresnė mano dalis nesuprato „ ir kas čia tokio faino ? Ir ką ?“.  Nepasidaviau,  stabtelėjau ir pasilenkiau bent pažiūrėt į dumblą, bet koncentruotas jo kvapas man taip tvoskė, kad staigiai atsitiesiau ir lyg niekur nieko nuėjau toliau.

Būrelis su krepšeliais artėja, o abu kirai kybo ore žiūrėdami į bangas. Staiga Pirmasis kiras neria, griebia tą pačią jau įpusėtą  plekšnę ir skrenda su ja kiek toliau nuo akmenų. Kiras nežino ko čia tie žmonės eina, bet jis puikiai žino kur jie eina. Antrasis kiras porą kartą bando atakuot pirmąjį ir išmušti jam plekšnę, bet nepavyksta. Tada nusileidžia šalia ir žiūri kaip Pirmasis vėl bado snapu ir daužo plekšnę į krantą.

Tuo metu akmenų rinkėjai pasiekia savo tikslą ir klegėdami imasi darbo. Aš atsiverčiu ant nugaros ir užsidedu ant veido knygą.  Nėra ko čia purkštauti – aš taip pat namuose turiu porą maišelių dailių  jūros akmenukų, bet jie iki šiol taip ir nerado savo vietos. Keli nugulė prie augalų, keli bandė nugult akvariume, bet matyt buvo per sūrūs gėlam akvariumui ir tik viską gadino.

Tada atsimenu ir pažiūriu ar knygos viršelis neatsuktas į žmones.

-Tu šitas knygas į pliažą nešiesi ? – kreivos šypsenos net nebandė spėti. C++ ir matematinių formulių bei sprendimo būdų atmintinė. O ką ? Kas čia negerai ? Man gal  reikia, o aš nė velnio neišspręsčiau nei  jokios funkcijos, nei diferencialo. Na gerai, aš žinau, kad tai  nenormalu. Viena, smulki, nukvakus bobelė kopose. O  programavimo knygą į pliažą besinešanti bobelė negali būt nenukvakus. Net jei jos neskaito. O gal aš tiesiog žiūriu per daug detektyvų.

Pasineriu į saulės, smėlio, jūros ir vėjo meditaciją. Jaučiuosi kaip čia auganti smilga, kurią kasdien šukuoja vėjas su smėliu ir klausosi jūros ošimo… Tos mintys neša tolyn, bet staiga  man virš galvos suklykia žuvėdros.  Arba kirai, aš neskiriu jų balsų. Staigiai nusiimu nuo veido  knygą ir atsisėdu. Vienas kiras skrenda laikydamas snape plekšnę, o jį veja ir klykdami  atakuoja  du kiti.  Šalia ant šakos sėdi varna ir viską stebi.

Akmenų rinkėjai garsiai klega ir aš bandau įsiklausyt ką jie šneka, bet jų balsai susilieja su vėju ir jūra ir aš nieko nesuprantu.

Idilės išgaruoja ir nebesijaučiu tarsi čia auganti vėjo glostoma smilga. Renkuosi daiktus, purtau  iš jų smėlį – paeisiu pajūriu, o vėliau nusipirksiu ką nors valgyt. Jaučiuosi nerangi, maunantis šortus susipina kojos ir aš labai negrakščiai keturpėsčia  plojuosi  į smėlį. Pasidžiaugiu, kad bent nenusiridenau nuo kopos link akmenų rinkėjų, bet pažiūriu į kitą pusę ir matau kaip visai šalia, ant kopos, stovi labai stambus vyras įsirėmęs rankas į liemenį kaip supermenas ir šypso.

-Afigienai, -sumurmu aš, bet mane taip pat ima juokas.

Aš renkuosi daiktus, o kirai vis  ir greičiau skaido ir pikčiau klykia virš galvos. Pirmasis, besinešantis plekšnę, kaskart skrenda vis žemiau. Vyras niekur neina nuo kopos. Varna sėdi ant šakos.

Tarp akmenų rinkėjų tikriausiai yra kažkokia hierarchija  ir viena skardžiabalsė moteriškę ima kažką aiškinti kitiems. Iš tiesų mane viskas ima nervinti  ir aš pagaliau viskas susirinkus  atsistoju, užsimetu ant peties tašę, į kitą ranką paimu šlepetes ir… tada vėl ima klykti kirai ir tik spėju  pamatyt, kad kažkas krinta toliau į kopas, tuo pačiu momentu  kaip juodas šešėlis pakyla varna, stveria kirų  galiausiai pamestą plekšnę ir greitai dingsta.

Aš šypsau, šypso vyras ant kopos ir aš patraukiu žemyn, link jūros.