Aš kartais atsimenu savo pirmą realų darbą su žmonėmis. Iki tol dariau vertimus, maketuodavau, šį bei tą veikiau studijuodama, bet neturėjau paprasto, banalaus ir tiesioginio susitikimo su klientu „iš gatvės“ – eiliniu prekės ar paslaugos vartotoju.
Tai nėra partneriai ar kolegos, bendraminčiai, konkurentai ar oponentai; tai žmonės su savo konkrečiais, plaukiojančiais arba kosminiais reikalavimais. Ir tai rašau be jokios arogancijos, man labai patinka toks bendravimas, kai niekad nežinai ką gali išgirsi ir kuo nustebsi, o kuo save nustebinsi. Tas kasdienis savęs bandymas, kartais ohoho kaip nervus ištampantis, o kartais maloniai vežantis.
Kas ketina dirbti su žmonėmis, nesvarbu ar būti geru aptarnavimo vadybininku, ar pradėti savo verslą, ar būti geru rinkos tyrėju, ar psichologu – būtinų būtiniausiai turėtų pabandyt bent porą mėnesių padirbt darbą, kuriame reikia pastoviai bendrauti su žmonėmis „iš gatvės“. Pabūti pardavėju, padavėju, pasėdėt kasoj, pardavinėt obuolius ar paskambinėt žmonėms netinkamiausiu momentu prisistatant telemarketingo vadybininkais ir siūlant visokius niekus.
Ta praktika yra neįkainojama kam įdomu ar kas nori dirbti su žmonėmis, beje to neišmokstama jokiose įstaigose ir ypač neišmokstama inteligentiškose šeimose. Kaip seksis priklauso nuo žmogaus, vieniems geriau ir greičiau, kitiems prasčiau, visi esam skirtingi. Bet tiems, kas nori ką nors suprasti apie plikus beuodegius dvikojius, kaip mus apibūdindavo mano mylimo rašytojo mylimiausia herojė – būtina.
Su kuo įvairesniais požiūriais susiduri, kuo labiau neįtikėtinas bėdas sprendi, tuo lankstesnis ir stipresnis daraisi. Labai jautriems pakartoju – žinoma, aš nešneku apie mokslininkus, IT specialistus, šventus lituanistus (nenoriu įžeist, bet čia turiu traumą. Mano visos lituanistės mokykloje buvo tarsi iš akies traukta mūsų Švietimo ministrė, turit suprast, kad aš jų bijau iki šiol…. ) ar panašiai, kalbu apie žmones, kurių darbas susijęs su žmonėmis, jų poreikiais, bėdomis, preferencijomis, adaptacijomis ir visa kita „bla bla bla“. Arba kurie nori tai suprasti, nesvarbu ką jie veikia ar veiks gyvenime.
Demokratijos sąlygomis dalis žmonių kovoja už teisę būt išsižiojusiais, ir kad jais pasirūpintų… ir jie turi tokią teisę, tai jų pasirinkimas.
O mano pasirinkimas kitoks, mano pasirinkimas būti slidžia ir lanksčia, kuriai nėra neįveikiamų kliūčių. Ne ne, tam visiškai nereikia nerti į nelegalias sferas, ar bandyt kažką apgauti – gyvenimas toks spalvingas ir įdomus, pats prašosi pažįstamas, jame tiek visko, tiek erdvių nardyti net neartėjant prie įtartinų dalykų… Kai aš sakysiu, kad „mane šokiravo“, „kelia stresą“, „neramina“, pasipiktinusi klausiu „ar tai normalu ??“ ir panašiai, tai reikš kad mane kažkas trolina arba Voveraitės nebėra.
Didžioji dauguma konfliktų ir problemų tarp žmonių išsisprendžiama atviru šiltu žvilgsniu ir ramiu tonu. Na dar būtų gerai girdėti …eeee…… bent 50 proc. informacijos ką pasakė ir apie 60-80 proc. kaip pasakė.
Nes žmonių santykiai yra tiek pat paprasti, kiek ir sudėtingi. Visi nori meilės ir švelnumo, visi nori, kad juos suprastų ir įvertintų, tik kažkiek skiriasi žodžiai ir suprantami būdai. Visi kita yra žaidimas. Čia aišku labai tiktų pasakyt, kad tas žaidimas panašus į pokerį, bet iš tiesų aš nesu žaidus pokerio ir nežinau. Tik žinau, kas gerai skamba. Ir dar manau, kad nei joks pokeris, nei jokie šachmatai (čia gerokai daugiau galiu pasakyt nei apie pokerį) nėra panašūs į realų gyvenimą, nes negali niekuo įtikinti nei kryžių devynakės, nei juodo bokšto. Taip, gali įtikint juos valdantį dvikojį, bet nereikia neįvertinti pėstininkų ir devynkių požiūrio ir galios.
Tai va, man senokai kirba mintis rašyt apie patirtį dirbant su žmonėmis – nesusikalbėjimus, susikalbėjimus, situacijas, skyrių kovas su intrigomis…. na ir visa kita.
Pradedama kavą pažiūrėjau pro langą. Tolumoj, stačiu pylimu ėjo balta katė. Artėjo link krūmų. Sekėsi jai labai nekaip – slidinėjo, griuvinėjo, atsargiai statė kojas, kad neišsitept ir neįsidurt, nuolat įnirtingai mosavo uodega bandydama išlaikyt pusiausvyrą…. Atrodė labai komiškai geltonai žaliam fone. Žiūrėjau ir pagalvojau – na na … „medžiotoja“…. O štai ką tik ta pati katė, lygiai taip pat negrabiai nuklupinėjo tuo pačiu pylimo atgal, bet jau su nemažu paukščiu dantyse.
Svarbiausia žinot ką darai ir laikyti savo 🙂 O kad kažkokiai poniutei žiūrint per langą atrodo juokingai tai čia jos bėda.
