Būna tokių dalykų, kuriuo vieni supranta vienaip, o kiti kitaip.
Yra toks posakis „linkiu gyventi permainų laikais“. Ar kažkoks toks. Dar nuo tada, kai buvau maža mergaitė ir išgirdau šį posakį iki dabar esu įsitikinusi, kad tai sėkmės palinkėjimas. Nes juk kas nori gyventi kai niekas nevyksta – mirk iš nuobodulio, maniau tada. Manau ir dabar. Ir toliau taip manysiu.
Tai labai nustebau, kai kažkada sužinojau, kad kai kuriems žmonėms tai yra neva „piktalemiantis“ palinkėjimas.“Piktalemiantis“ man primena mokyklą, paauglystę ir vienai taip ir neišgarsėjusiai death metal grupei rašytus tekstus. Keistas tas gyvenimas – dabar mano pačios penkiolikmetės tekstai man būtų matyt per klaikūs. Per daug piktalemiantys.
– Kai niekas nevyksta ir nekinta, tada nelabai žinai ar gyveni.
– Būtent kai viskas ramu, tada ir žinai, kad gyveni – atkirto man.
– Tai toks ten ir gyvenimas, stagnacija – situacijos išlaikymas – pasakiau kažkodėl garsiai.
Manęs nesupranta, aš nesuprantu.
Bet kol kas aš laimiu. Na, ne aš laimiu, o permainos ir jėgų persiskirstymas laimi.
Žiūriu kaip moteriškai purkštauja apskritaveidis meras ir net nejungiu garso. Vakare aš pavargus, o man smagu, kad jiems nesmagu. Jau senokai reikia permainų ir gali būti… netgi labai gali būti, kad netgi kažkas pasikeis. Gal net šiemet.
Ir dar aš žinau, kad žymiai didesni ir neišvengiami pokyčiai jau prasidėję prieš kurį laiką. Ir vyks jie ilgai ilgai ir Pasaulis po to bus šiek tiek kitoks. Ar bent jau kurį laiką taip atrodys.
Bus permaininga ir sunku, kartais atrodys, kad viskas beviltiška… bet mes laimėsim, pamatysit. Aš žinau.
