Yra toks dalykas, kuris mane užknisa dar nuo tų laikų kai buvau maža mergaitė didelėm akim. Tai ai va – aš niekaip nesuprasdavau kodėl mano mamą ir močiutes labai neramindavo „ką žmonės pasakys“ kokiu nors klausimu. Tvarkoj,nesam asocialūs, kritika mus stiprina ir veda pirmyn, bet tiek tada tiek dabar keisčiausia būdavo tai, kad domindavo ne kokio suprantančio ar bent kiek susijusiu klausimu nusimanančio žmogaus, na ar bent jau kokio šiek kiek gerbtino piliečio nuomonė, o tiesiog „žmonių nuomonė“.
Paprasčiau sakant, jei niekada pati nevairavusi, sunkiai skaitanti garbaus amžiaus pani Adamovič mano mamai pasakys , kad „tavo vyras nemoka vairuot, nes kai važiuoja į kalną dūmai nerūksta“ tai susirūpinusiu veidu viskas būtų perduota vyrui, šiuo atveju mano tėvui. Jei tėvas baisiai užsiėmęs tai nieko nesakys. Tačiau jei ne baisiai užsiėmęs… tada šiaip ramus ir išlaikytas žmogus imdavo nevaldomai rėkti ir išaiškindavo viską kaip jam rūpi visų, ypač nemokančių vairuoti nuomonė ir kai ruošis ką nors daryti pirmiausia susiras ir paklaus nuomonės visų aplink gyvenančių senių su karučiais, bedarbių, pletkininkų, giedorių ir namų šeimininkių. O kaip neseniai teko girdėt – būtinai dar atsiklaus ir visų žaliavalgių, nes kaip sakiau žmonės nesikeičia, tik atsiranda naujų žodžių.
Aš vis bandau suprasti, kad ilgus šimtmečius ir dar visai neseniai prisitaikymas ir neišsiskyrimas iš aplinkos, sutapimas su bendruomene buvo išgyvenimui būtinos vertybės ir nerimas „ką žmonės pasakys“ yra gal net ne visada ir sąmoningas….
Demokratija toks daiktas – visi turim nuomones, lygias teises jas išsakyt, bet nuomonių vertės tai skirtingos. Mano nuomonė apie tankus ar kaip reikia taisyt bemso valiklį yra lygiai tokios pačios vertės kaip pani Adamovič apie vairavimą. O va čia prasideda paradoksas – aš suprantu kad nesupratu, tai ir neaiškinu ir nekišu savęs į tokią situaciją. Na, bent jau stengiuosi….. Bet yra nemažai galvojančių, kad „bus durniai“ ir „vergai“ , jei nepasakys savo nuomonės, tad turi nuomonę absoliučiais visais klausimais nuo valgio ruošimo iki namų statymo technologijų, neaplenkiant medicinos ir astrologijos ir visada stengiasi ją išsakyt, kad tik ginkdiev niekas nepagalvotų, kad jie „neturi nuomonės“.
Ir kai Šalčiūtė ima kalbėt apie valiutų kursus vieniems yra juokinga, nes jos žinios toje srityje yra neigiamos, t.y. padrika klaidinanti informacija. Bet tai pala, Tapino laidos žiūrovai mato, kad jos žinios neigiamos, o nežinančiam ji yra „drąsi mergaitė, nebijanti pasakyt savo nuomonės, vadinasi ta jos nuomone kažko verta“.
Įsijungiu TV ir pamatau ką apie žaliųjų balvonų nuėmimą mano Paleckius, mamytė, kuri savo vaikams leidžia žiūrėt „tik tarybinius multikus, nes jie labai pozityvūs, o dabartiniai multikai tik šaudo gaudo, pilni smurto, neapykantos ir nieko gero vaikų nemoko“ ir neblaivus pilietis, kuris bandydamas nežagsėt kažką vograuja apie riaušes. Ką ? Reušias.
Jie visi turi savo nuomones ir gali jas išsakyt, bet tai kodėl man prieš veidą ?
Tipo „liaudies balsas“ ? Kokios „liaudies“ ? Kodėl įsijungus žinias man vėl kalba „pani Adamovič“ ? Kaip toleruot mulkius, kurie pliauškia apie ką nieko nenutuokia ? Ir ar reikia toleruot ? Kai atsiduriu kokioje nesąmoningoje ir absurdiškoje situacijose kur nieko negaliu pakeisti, bet klaikiai ima nervas…. tada stengiuosi galvot ko mane ši situacija išmoko. Kantrybės, susitaikymo, išlaukimo. Neretai tai veikia ir kažko išmoko. Bet kitais atvejais ar tik mano „kantrybė ir supratimas“ nepadeda neišmanėliui lipti ant galvos ir mataruoti kojytėmis ? Aišku, kad padeda.
Ir sykį užlipęs bei pasijautęs svarbus ir teisus įsikimba ir baisiai cypia kai bandai tokį nusipurtyt. Bandėt išsitrauk erkę ? O jei ji dar ir cyptų…
